ŽINIų REPORTERė JAUčIASI IT žVALGYBOJE
Regioninės televizijos „Balticum TV“ filmų garsintoja ir tiesioginių laidų režisieriaus asistentė Dalia Butavičiūtė pati sau metė baltą pirštinę ir sujaukė gana ramia vaga tekėjusį gyvenimą.

Jau kelis mėnesius „Vox Maris“ radijo stoties žinių tarnyboje reportere dirbanti Dalia juokavo, kad šiuo gyvenimo periodu neretai jaučiasi tarsi kokia partizanė, pasiųsta į svetimą teritoriją atlikti svarbios karinės užduoties.

- 10 metų pedagoginės veiklos, darbas „už kadro“ „Balticum TV“ ir visiškai naujas karjeros posūkis - judrus reporterės darbas radijo stotyje. Kodėl ryžaisi apversti aukštyn kojomis savo gyvenimą?

- Mano tiesioginė darbovietė iki šiolei yra „Balticum TV“. Aš vis dar garsinu filmus ir dirbu tiesioginių laidų „Proto aistros“, „Rezonansas“, „Kasdieniai rūpesčiai“ režisieriaus asistente. Esu savotiškas šių laidų „laikrodis“. Akylai stebiu laidos pradžios ir pabaigos laiką, reklaminių pertraukų trukmę. Taip pat sėdžiu prie telefono, „filtruoju“ visus skambučius. Dažnai, pamatę laidoje merą, žmonės skambina bet kokiais jiems aktualiais klausimais. Todėl tenka perklausti, priminti, kokia laidos tema. Kartais žmonės net nenori užduoti klausimo tiesioginiame eteryje, o siekia išsakyti savo poziciją arba prašo ką nors perduoti. Taigi dažnai tenka pabūti klausytoja.
Visa tai įdomu, tačiau ilgainiui tapo įprasta. Tokia jau esu: noriu nuolat mokytis ko nors naujo, išbandyti save dar nežinomose srityse. Jau kuris laikas norėjau pasikeitimų. Troškau aktyvesnės veiklos smegenims. Nuolat kirbėjo mintis, kad sugebu šiek tiek daugiau. Taip sutapo, kad „Vox Maris“ ieškojo žinių reporterio. Taigi dabar laisvu nuo darbo televizijoje laiku esu panirusi į nenutrūkstamą informacijos srautą.

- Kuo skiriasi darbas televizijoje ir radijuje?

- Darbas televizijoje ir radijuje pirmiausiai skiriasi kur kas didesniais informacijos srautais. Dabar toks tempas, kokio net nesitikėjau. Įsivaizdavau, kad radijuje darbas intensyvus, tačiau nemaniau, kad tiek. Nors televizijos žiniose ir nedirbau, tačiau dažnai šią virtuvę tekdavo stebėti iš šalies. Dabar galiu palyginti. Radijuje naujienos turi atsinaujinti kas valandą, o darbas dažnai trunka iki vėlaus vakaro. Su informacija iš įvykio vietos turi grįžti kuo greičiau, ją parengti, išleisti į eterį. Ir kaip greitoji pagalba vėl lėkti atgal.
Iš pradžių nuo savivaldybės iki „Vox Maris“ tarnybos Teatro aikštėje bandžiau važinėti mašina. Tačiau galop paaiškėjo, kad pėstute kur kas greičiau sekasi išlaviruoti po senamiesčio gatveles. Be to, prasivaikštai, galvą pravėdini. Surinktos informacijos gausą tenka smarkiai išfiltruoti. Įdomu stebėti, kaip skirtingai tą pačią medžiagą galima pateikti. Televizijoje ji platesnė ir iliustruota vaizdu, spaudoje dažnai pateikiama dar plačiau. O radijo žiniose - kaip japonų haiku meistrui - tenka iš didžiulio srauto išskirti pačius svarbiausius momentus ir pateikti juos labai lakoniškai.

- Ar dirbant radijuje padeda ankstesnių darbų patirtys ir Klaipėdos universitete įgytas lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros išsilavinimas?

- Humanitarinis išsilavinimas padeda dirbant su tekstu. Kadangi 10 metų dirbau pedagoge, nesvetimi ir savivaldybės reikalai - dažnai tekdavo joje lankytis. Dabartinė kelių mėnesių patirtis man nauja ir labai įdomi. Reporterės veikloje masina nenutrūkstamas informacijos srautas, bendravimas su žmonėmis - to labai trūko, sėdint „už kadro“. Iki šiol klaipėdiečiai girdėdavo tik mano balsą, o dabar „materializavausi“ - vis dažniau galima pamatyti ir mano veidą. Dabar turiu galimybę aktyviai dalyvauti miesto gyvenime. Tai, kas vyks Klaipėdoje, žinau gal daugiau, negu reikėtų. Dirbant reportere, specializacijos nėra. Mano akiratyje - viskas. O tai nėra lengva. Iki šiolei artimesnės buvo kultūros, švietimo temos, o dabar tenka domėtis ir biudžeto svarstymais, ir kitokiais miestui aktualiais klausimais. Kai kurie terminai iš pradžių atrodė vos ne kosminiai. Visi nauji suvokimai labai įdomūs, tačiau neišvengiamai ir pavargsti nuo informacijos kiekio.
Dabar kartais jaučiuosi tarsi partizanė, turinti įvykdyti itin svarbią karinę užduotį. Juk dažnai tema, apie kurią privalau informuoti žmones, būna nelabai žinoma, o laiko į ją gilintis beveik neturiu. Štai tuomet įsivaizduoju, kad esu pasiųsta į karinę žvalgybą ir atlieku svarbią pilietinę pareigą. Mano užduotis - kuo skubiau gauti svarbią informaciją.

- Ar taip intensyviai gyvenant dar lieka laiko pomėgiams ir asmeniniam gyvenimui?

- Jeigu neišpuola dirbti savaitgalį, stengiuosi bent vieną dieną išjungti radiją ir atsiriboti nuo visų žinių. Šiuo periodu jaučiu, kad po truputį apima „žinių manija“. Dirbant sveikinimų koncerte, buvo užėjusi „sveikinimų koncertų manija“. Nors niekada ir nebuvau šio tipo laidų gerbėja, tačiau stengdavausi pažiūrėti per visas televizijas sveikinimų koncertus.
Prisipažinsiu: iki darbo „Vox Maris“ nesiklausydavau radijo, nebent važiuodama automobiliu. Pajutusi, kad jau imu sirgti „žinių manija“, sąmoningai bandau tai kontroliuoti. Todėl, išjungusi visas žinias, laisvalaikiu stengiuosi pabūti gamtoje. Savaitgaliais su draugais važinėjame po Žemaitijos dvarus, kapines. Draugai - kapinių fotografavimo aistruoliai. Šios kelionės padeda atitrūkti, pamiršti informacijos kupiną pasaulį.
Mano širdies draugas gyvena Vilniuje. Susitinkame dažniausiai savaitgaliais. Tačiau kartais tenka ir laisvomis dienomis dirbti. Ištikimiausias mano draugas šuo Zaza dėl to kol kas labai nepurkštauja. Kai dirbu, jis puikiai šeimininkauja namuose. Ir kantriai laukia manęs, pareinančios iš darbo - kad išvesčiau jį į lauką. O darbe dažnai prabūnu iki pat vėlaus vakaro. Taigi namo grįžtu tik pernakvoti. Tada atidarau duris ir paklausiu: „Zaza, ar galima užeiti?“ Kartais juokauju, kad grįžtu į butą - pas Zazą į būdą...

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

(KLAIPĖDA, Žiūrėk TV, 2006 m. vasario 27 - kovo 5 d.)